Gegužės 19-ąją prieš 25-erius metus kardinolas Vincentas Sladkevičius vyskupu konsekravo kun. Sigitą Tamkevičių SJ, kuris po penkerių metų tapo Kauno arkivyskupu metropolitu. Šiandien po ketvirčio amžiaus vyskupo tarnystės arkivyskupas emeritas dalijasi mintimis su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.
Jūsų gyvenimo kelias – tarsi įtempto filmo siužetas: dirbote ne vien pogrindžio, bet ir laisvoje Bažnyčioje, – tapote vyskupu vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip Jūs matote vyskupo tarnystę šiandien? Ar ji kuo nors skiriasi pasikeitus socialinėms aplinkybėms?
Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę tarnauti tiek per sovietmetį, tiek ir atgimusioje Lietuvoje. Sovietmečiu dirbti pogrindinį darbą buvo rizikinga, todėl reikėjo vadovautis ne tiek savo išmintimi, kiek pasitikėti Dievu.
Vyskupo tarnystė laisvam gyvenimui prisikeliančioje Lietuvoje buvo ne mažesnis iššūkis, nes, panašiai kaip pogrindyje, nebuvo patirties ir daug ką reikėjo daryti, tik pasitikint, jei tai reikalinga, Dievas laimins. Tarnystę lengvino tik tai, kad nereikėjo slapstytis, ir šalia dažniausiai buvo reikalingų talkininkų – kunigų bei pasauliečių.
Visais laikais vyskupui reikia išminties, tvirtumo, meilės ir nuolankumo. Reikia evangelinės išminties, nes jeigu jos pritrūktų, vyskupas rizikuotų padaryti skaudžių klaidų. Reikia tvirtumo, kylančio iš maldos ir pasitikėjimo Jėzaus vedimu. Reikia nuolankumo, be kurio neįmanoma gyventi ir veikti tiesoje. O meilės reikia ne tik vyskupui, bet ir kiekvienam tikinčiajam žmogui, kuris bando sekti paskui Kristų. Vyskupui jos irgi reikia, ypač tais atvejais, kai susiduria su žmonių nesupratimu ir priešiškumu. Deja, šito netrūksta.
Šiandien vyskupams tenka tarnauti išskirtinai sunkiomis kultūrinėmis sąlygomis, kai tikėjimą bandoma nustumti į privačią erdvę. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dabar vyskupui tarnauti yra sunkiau, nei buvo prieš dvidešimt penkerius metus. Visa laimė, jei be Dievo šalia yra nesavanaudiškai tarnaujančių kunigų ir uolių pasauliečių.
Buvote daugelio dalykų pradininkas, pramynėte kelius ir katalikiškai žiniasklaidai, religinės informacijos sklaidai internete, buvote vienas pirmųjų vyskupų, atidaręs savo profilį facebook'e, niekada neatsisakote bendrauti su žurnalistais. Ko palinkėtumėte katalikiškai žiniasklaidai šiandien? Ir Bažnyčiai santykiuose su žiniasklaida?
Ne pati didžiausia bėda, jei katalikiška žiniasklaida yra silpnesnė už pasaulietinę, nes ji niekada neturės tokių pinigų, kuriuos dažnai turi kam nors tarnaujanti žiniasklaida. Tačiau katalikiška žiniasklaida visada turi duoti pavyzdį, kad ji besąlygiškai angažuojasi už tiesą, už meilę Dievui ir žmogui. Ypač linkėčiau, kad katalikiškoje žiniasklaidoje nė kvapo nebūtų negailestingumo, piktumo ir pesimizmo.
Bažnyčios žmonėms ne visada lengva palaikyti gerus santykius su žiniasklaida. Man pačiam ne kartą teko patirti labai skaudžių kaltinimų, net šmeižtų. Tačiau bet kokiu atveju Bažnyčios žmonėms reikia išlaikyti krikščionišką lygį – net ir blogį reikia bandyti nugalėti gerumu.
Kauno arkivyskupijoje įvyko ne tik Sinodas, sutelkęs bažnytinę bendruomenę; vienas pirmųjų įkūrėte vyrų diakonato programą. Remdamasis savo patirtimi, ką galėtumėte pasakyti apie pasauliečių vaidmenį Lietuvos Bažnyčioje? Koks būtų Jūsų paraginimas pasauliečiams?
Šiandienė Bažnyčia be aktyvių pasauliečių neįsivaizduojama. Kuo labiausiai džiaugiuosi iš dvidešimt penkerių vyskupo tarnystės metų – tai Bažnyčios darbams užsiangažavusiais pasauliečiais. Jie yra svarbesni už visus matomus darbus, kurie buvo daromi Kauno arkivyskupijoje. Ir jeigu kur nors prisidėjau, kad atsirastų tie pasauliečiai, galiu už tai tik dėkoti Dievui. Man atrodo, kad jie atėjo kažkaip natūraliai, tarsi paties Dievo pakviesti. Vyskupui dažnai reikia tik nesukliudyti jiems ateiti, o atėjusiais – pasitikėti.
Tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams yra vienas stiprus motyvas stipriai užsiangažuoti nesavanaudiškai tarnystei. Jei norime, kad gyvenimas būtų prasmingas, reikia turėti drąsos nešliaužti žeme ir kartais surizikuoti kai ką prarasti, kad laimėtume viską – net patį Dievą.
Ar galite atskleisti paslaptį, kokios dovanos prašysite Viešpaties vyskupo šventimų jubiliejaus proga?
Neprašysiu. Jubiliejaus proga tik dėkosiu Viešpačiui už viską. Jis geriau žino, ko man reikia ir ko nereikia. Ko jau ko, bet ne diktuoti Dievui savo norų, šito tikrai esu išmokęs.
